1 Corinthians 2
1 Ir aš, broliai, kai atėjau pas jus, neatėjau kalbos ar išminties puikumu, skelbdamas jums Dievo liudijimą.
2 Nes nusprendžiau tarp jūsų nieko nežinoti, išskyrus Jėzų Kristų, ir jį nukryžiuotą.
3 Ir aš buvau pas jus silpnume, baimėje ir labai drebėdamas.
4 Ir mano kalba bei mano skelbimas buvo ne viliojančiais žmogaus išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu:
5 kad jūsų tikėjimas stovėtų ne žmonių išmintyje, bet Dievo jėgoje.
6 Nors mes kalbame išmintį tarp tobulųjų, tačiau ne šio pasaulio išmintį nei šio pasaulio kunigaikščių, kurie eina niekais;
7 bet mes kalbame Dievo išmintį paslaptyje, tai yra, paslėptą išmintį, kurią Dievas pirma pasaulio paskyrė mūsų šlovei;
8 kurios niekas iš šio pasaulio kunigaikščių nežinojo, nes jeigu jie būtų ją žinoję, jie nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties.
9 Bet kaip yra parašyta: „Akis nematė, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli“.
10 Bet Dievas mums tai apreiškė savo Dvasia, nes Dvasia ištiria visa, taip, Dievo gelmes.
11 Nes kuris žmogus žino tai, kas yra žmogaus, jei ne žmogaus dvasia, esanti jame? Taip ir to, kas Dievo, niekas nežino, bet tik Dievo Dvasia.
12 Na, o mes gavome ne pasaulio dvasią, bet dvasią, kuri yra iš Dievo; kad žinotume tai, kas mums nuo Dievo dovanota.
13 Tai mes ir kalbame – ne tais žodžiais, kurių moko žmogaus išmintis, bet kurių moko Šventoji DVASIA – gretinant dvasinius dalykus su dvasiniais.
14 Bet prigimtinis žmogus nepriima to, kas iš Dievo Dvasios, nes tai jam yra kvailystė; nei negali jis to suprasti, nes tai yra dvasiškai vertinama.
15 Bet dvasiškasis sprendžia apie viską, tačiau niekas negali spręsti apie jį.
16 Nes kas gi pažino Viešpaties protą, kad galėtų jį pamokyti? Bet mes turime Kristaus protą.